poakis

póakis sm. (1) vieta po akimi, paakys: Jos póakiai įpuolę, tokia kūda Brš. Sublogęs – pajuodę póakiai Prn. Jau póakiai surukę Rod. Išejo mėlynais póakiais Lp. Jos veidas atrodė liesesnis, poakiuose – tamsūs šešėliai, bet akys gyvos, besišypsančios J.Dov. Krito jo nuotaika, pasikeitė vyras: poakiai pamėlo, akys apsitraukė kažkokia migla, vaikščiojo ne taip mikliai rš. Nuo šlekto vyro, nuo pijokėlio poakužiai mėlyni Klvr. ^ Gavai nosin, gausi ir poakin KrvP(Jz). Bematant jam dantis suskaitė ir poakius suvaivorino KrvP(Šd). Gerai sugyvenat, tik kodėl dažnai poakiai padaužyti, plaukai sutaršyti KrvP(Zr).